Šurmuliuojančio didmiesčio širdyje, kur gatves apšviečia neono spindesys, o oras kvepia cigaretėmis ir išpiltais gėrimais, klesti ypatinga romantiškų sielų rūšis. Tai asmenys, kurie chaose randa paguodą, įžvelgia grožį sudaužytuose daiktuose ir paguodos semiasi blausiai apšviestuose barų kampeliuose. Jiems meilė – ne pasaka, o neapdorotas, nefiltruotas jausmas, kuris teka jų gyslomis kaip stiprus eliksyras šaltą žiemos naktį.
Šie netradiciniai romantikai trokšta švelnumo ir ryšio akimirkų. Štai kur gėlių pristatymas tą pačią dieną – trumpalaikis, bet gilus jausmų gestas pasaulyje, kuriame dažnai trūksta jausmų. Tai karštligiškas skubėjimas išreikšti meilę, atsiprašyti, paminėti svarbius įvykius – visa tai telpa į paskubomis parinktą gėlių puokštę.
Kai laikrodis muša vidurnaktį, o aplinkinis pasaulis snaudžia arba linksminasi ištvirkaudamas, šie neįtikėtini poetai atsigręžia į ekranus, o jų pirštai šoka klavišais beprotiškai ieškodami paguodos. Jie neturi prabangos skirti laiko grandiozinėms deklaracijoms ar sudėtingiems gestams; jie ieško kažko greito, neapdoroto, kažko, kas atsilieptų jų neramios dvasios gelmėms.
Taigi keliais greitais spustelėjimais ir prakeiksmais dėl nenumaldomai bėgančio laiko jie pateikia užsakymą – ar tai būtų klasikinių rožių puokštės, ar ryškus laukinių gėlių asortimentas, kurio kiekvienas žiedlapis primena apie meilės, gyvenimo, visko, dėl ko verta kovoti šiame audringame pasaulyje, trapumą.
Išaušus rytui, kai miestas prabunda iš miego, jis atkeliauja – beldimas į duris, siuntinys, paliktas ant slenksčio kaip šnabždama paslaptis vidury nakties. Gali atrodyti, kad tai paprasta paskubomis parinkta puokštė, bet pavargusioms sieloms, kurios keliauja šiomis miesto gatvėmis, ji reiškia viską – trumpalaikį grožio žvilgsnį pasaulyje, kuris dažnai atrodo be žavesio.
